Ukmergės miesto plėtra: bažnyčios rekonstrukcija ir modernistinio kvartalo užuomazgos
Ukmergės istorijos #05
Ukmergės miesto plėtra vyko ne tik Kauno kryptimi ar Smėlių priemiestyje, tačiau ir šiaurinėje jo dalyje – Šlapių priemiestyje bei šiaurės rytinėje dalyje – katalikų kapinių link. Pavyzdžiui, vien 1930 m. Šlapiuose parduota 18 sklypų[1]. Suorganizavus varžytines (anuomet taip vadinti savotiški aukcionai, kuriuose pasiūlius didžiausią kainą buvo galima įsigyti parceliuojamos žemės sklypą) iš viso už juos gauta 14 200 litų. Taigi, vieno didesnio nei 2 ha ploto sklypo kaina siekė apie 800 litų. Tokią sumą anuomet buvo galima lyginti su mėnesiniu Ukmergės miesto burmistro atlyginimu. 1936 m. suprojektuota 14 sklypų netoli katalikų kapinių[2]. Kiekvieno sklypo dydis siekė api 1,5 ha, o už vieną kvadratinį metrą žemės reikėjo pakloti apie 1,8-1,9 lito. Maždaug tiek pat to meto Lietuvoje kainavo kilogramas rūkytų lašinių arba Tilžės sūrio. Tad galbūt susitaupyti lėšų ir įsigyti žemės sklypą nebuvo taip jau sudėtinga? Visgi akivaizdu, kad tai visų pirma priklausė nuo individualios finansinės padėties – nekvalifikuoto darbininko alga galėjo siekti vos 100 litų, o gabus gydytojas ar advokatas galėjo uždirbti ir kelis tūkstančius litų per mėnesį.
Iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos šiaurės rytinėje miesto dalyje pravestos ir kelios naujos gatvės (Maironio, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, A. Baranausko)[3]. Naujai plėtojamuose kvartaluose planuota suformuoti ir aikštę[4]. Pažymėtina, kad šios miesto dalies vystymas sutapo su dar 1870 m. suformuluota plėtros vizija. Pavyzdžiui, Maironio gatvė atitiko dar cariniu laikotarpiu sudarytame plane numatytą Bažnyčios gatvę, Kudirkos gatvė sutapo su jame pažymėta Kapinių gatve ir pan. „Lietuvos aide“ 1937 m. skelbta[5]:
„Be autobusų stoties rajono dar naujas gatves numatoma pravesti tarp Vytauto ir Kapų gt. Viena eis pro Prakapavičių ir kt. sklypus ir vadinsis J. Basanavičiaus g. Joje bus statomi naujieji valst. gimnazijos rūmai. Kita gatvė eis į kapus ir bus pavadinta vysk. A. Baranausko vardu. Be to, nuo parapijos bažnyčios lygiagrečiai su Vytauto g., bus pravesta J. Maironio gatvė. Šitame rajone viename gatvių susikryžiavime numatoma išvesti gražią aikštelę. Šitoje miesto dalyje esančios Kareivinių gt. tęsinys pavadintas V. Kudirkos vardu.“
Įdomu tai, kad miesto plėtrą šia kryptimi savitai atspindėjo ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rekonstrukcija. Nors šioje vietoje bažnyčia stovėjo jau kelis šimtmečius, XX a. 4 deš. pradžioje ji tam tikra prasme buvo apsukta – 1931 m. perkėlus altorių, į priešingą pusę buvo perkeltas ir pagrindinis įėjimas[6]. Pastarąjį papuošė 4 masyvios kolonos ir trikampis frontonas, tokiu būdu bažnyčiai suteikiant neoklasicistinių bruožų. Pakito ne tik pastato architektūrinė raiška, bet ir jo santykis su aplinkine erdve – nuo šiol į jį buvo patenkama tiesiai iš Bažnyčios gatvės, fasadas tapo atsuktas į labai menkai užstatytą miesto dalį. Nors pastaroji mūrinė bažnyčia buvo pastatyta XIX a. pirmoje pusėje, spaudoje aprašant rekonstrukciją nevengta jos pasendinti primenant, kad Ukmergėje dar XIV a. pabaigoje buvo įkurta viena iš septynių pirmųjų katalikų parapijų Lietuvoje:
„Senoji Jogailos statyta parapijos bažnyčia klebono kan. Špokevičiaus projektu ir rūpesčių padidinta ir pagražinta. Pristatytas vienas galas, į kurį perkeltas altorius. Dabar įėjimas į bažnyčią tiesiai iš gatvės pusės. Prie didžiųjų durų pristatytos keturios milžiniškos kolonos. Ant stogo užkelta šventųjų figūrų. Bažnyčiai didinti aukos renkamos iš parapijiečių.“ [7]
Taigi, pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą įgyvendintą parapijinės bažnyčios pertvarkymą galima vertinti dvejopai. Iš pirmo žvilgsnio, altoriaus ir įėjimo perkėlimą padiktavo praktinės priežastys – nuo šiol tikintiesiems iki bažnyčios durų nebereikėjo lipti stačia įkalne arba atėjus iš gatvės pusės apeidinėti pastatą. Kita vertus, šios permainos atspindėjo ir platesnio masto pokyčius, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia tarsi atsisuko į teritoriją, kuri reikšmingą transformaciją patyrė jau to paties dešimtmečio pabaigoje, pamažu iš užmiesčio erdvės tapdama svarbia Ukmergės urbanistinės struktūros dalimi. Būtent tada Vytauto, Bažnyčios, Basanavičiaus ir dalinai pravestos Maironio gatvių ribojamas kvartalas tapo ryškia naujojo miesto plėtros etapo iliustracija. Tris iš keturių šio kvartalo kampų žymėjo modernistiniai pastatai: vienuolikos komplektų pradžios mokykla[8] (dabar – J. Basanavičiaus gimnazija), Ukmergės apygardos ligonių kasų rūmai[9] (dabar – Ukmergės Vlado Šlaito biblioteka) ir Dumbrių šeimos namas. Be to, šiame kvartale modernistinį namą pasistatė ir Marta Šavinienė[10], o priešais pradžios mokyklą puikavosi ištaigingi gimnazijos rūmai. Šioje teritorijoje modernistinė architektūra formavo savitą kompleksą, taip aiškiai neapčiuopiamą kitose miesto dalyse – įprastai tokio stiliaus architektūra dažniau įsiterpdavo į jau egzistuojančią miestovaizdžio struktūrą arba rasdavosi kaip pavienis objektas. Nors minimas kvartalas iki Antrojo pasaulinio karo pradžios nebuvo galutinai suformuotas ir užstatytas, jo vystymas liudija ryškėjusią modernaus miesto plėtros principų ir modernistinės architektūros dermę. Verta pasvarstyti – galbūt būtent šioje miesto dalyje būtų formavęsis savotiškas Naujamiestis, kuriame būtų derėję modernistiniai privatūs gyvenamieji namai ir viešosios paskirties objektai. Gal čia palengva būtų persikėlęs ir Ukmergės miesto centras? Vis dėlto, šią raidą nutraukė Antrasis pasaulinis karas, o jam pasibaigus architektūrinis aptariamo kvartalo vystymo tęstinumas jau nebuvo įmanomas.
Apibendrinant faktinę Ukmergės miesto plėtrą 1918–1940 m. akcentuotina, kad ši vyko iš esmės visomis kryptimis. Trečiajame dešimtmetyje ryškiausi pokyčiai fiksuojami vakarinėje miesto dalyje, kurioje pravedus naują gatvę sudarytos aplinkybės kelių dešimčių naujakurių įsikūrimui ir kitokio pobūdžio gyvenamosios infrastruktūros vystymuisi. Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį įvyko reikšminga Ukmergės miesto plėtra pietiniame Šventosios upės krante, kur ženkliai išaugo iki tol menkas Smėlių priemiestis. Nors nauja statyba dažnai įsiterpdavo į jau egzistuojančias urbanistines struktūras, ketvirtajame dešimtmetyje pradėti formuoti kvartalai šiaurės rytinėje miesto dalyje žymėjo kokybiškai naują miesto raidos etapą. Nepaisant teorinių svarstymų ir naujo miesto plano patvirtinimo, pastebėtina, kad tikrovėje įgyvendinti plėtros projektai bent dalinai sutapo su dar carinės okupacijos laikais suformuluota vizija, jau tada atspindėjusia būsimą taisyklingų kvartalų ir racionalaus gatvių tinklo vystymą.
Kviečiame nepraleisti naujų istorijų ir prenumeruoti muziejaus Substack paskyrą:
© Ukmergės kraštotyros muziejus
© Pijus Brazinskas
[1] Vidaus reikalų ministro nutarimas dėl Ukmergės miesto tarybos posėdžio, kuriame patvirtintas sklypų Gružuose pardavimas, protokolo tvirtinimo, 1931-08-08, in: LCVA, f. 1262, ap. 2, b. 180, l. 59.
[2] Aktas dėl Ukmergės mieste suformuotų sklypų įkainojimo, 1936-01-31, in: LCVA, f. 1262, ap. 2, b. 243, l. 89.
[3] Ukmergės miesto tarybos posėdžio protokolo ištrauka, 1937-01-21, in: LCVA, f.1262, ap. 2, b. 272, l. 60.
[4] „Ukmergė. Naujos gatvės“, in: Lietuvos aidas, 1937, Nr. 51, p. 6.
[5] „Ukmergė. Naujos gatvės“, in: Lietuvos aidas, 1937, Nr. 51, p. 6.
[6] „Padidino senąją Ukmergės bažnyčią“, in: Lietuvos aidas, 1932, Nr. 232, p. 7.
[7] „Padidino senąją Ukmergės bažnyčią“, in: Lietuvos aidas, 1932, Nr. 232, p. 7.
[8] „Ukmergė pasipuošė dar vienu nauju švietimo pastatu“, in: Lietuvos aidas, 1939, Nr. 483, p. 5.
[9] „Ukmergės apygardos ligonių kasa“, in: Sveikata ir darbas, 1939, Nr. 8, p. 395.
[10] Martos Šavinienės gyvenamojo namo projektas, 1939-04-16, in: LCVA, f 1262, ap. 2, b. 206, l. 28.